paisyti

1 páisyti, -o, -ė Skr, Grš, paisýti, paĩso, paĩsė Dkk 1. intr., tr. kreipti dėmesį, reaguoti: Jis maža paiso, kad Mikė visaip jį pradeda šiepti P.Cvir. Petras nepaiso senio atšiaurumo ir dedasi nepastebįs jo piktų žvilgsnių V.Myk-Put. Aš tavo valioj esu, ir gali kalbėti, kaip tau patinka, nepaisydamas, ar mane užgauni V.Krėv. Páisai tu jo! Lp. Ką tu tokio vaiko čia páisai – ką jis padarys! Vv. Mes vieni kitų nepáisėm Rud. Nepaisyk, ką ji tau sako: kas gi nežino jos liežuvio! Prl. Jaučias nepaĩso kelio, jei bus nutrūkęs Vb. Ką ji nori, gali sakyt – jis nieko nepaiso Lkš. Jis visai nepáiso mano žodžių Vrb. Páiso, kad sveikas būtų Arm. Vinculis arimą nepáiso da – jam bile tik suarta Gs. Aš jį labai páisau (vertinu) Šn. ^ Paisyk krasatos, klausk sveikatos Arm. Bėda kojas taiso, tolimo kelio nepaiso KrvP(Klm). Gyveno nūdiena, rytojaus nepaisydamas KrvP(Mrk). | refl.: Jis ir nespáiso, ar apsirėdęs, ar ne Vrn. 2. intr. žiūrėti, stebėti: Páisyk – šoka kap sukirpti Arm. Jūsis ( jūsasis) kap atvažiuoja, tai ir nepáiso ingi seną žmogų Arm. Įlenda medžiagon (į medį) i páiso Arm. Toj senė páiso, ką tu imsi Arm. ^ Darmavam arkliu nepaiso dantysna Arm. | refl.: Ganydamas avis, páisykis, kad neateit vilkas Vrn. ║ tr. [i]ieškoti, dairytis: Tu, svieteli, savo motkai kavalierių páisyk! Nč. 3. intr., tr. stengtis suprasti, suvokti: Aš paisau, ale nesupaisau, ką jis kalba, t. y. nesuieškau mislios J. \ paisyti; apsipaisyti; atsipaisyti; papaisyti; pripaisyti; supaisyti; užpaisyti